Jau atsidarė! Niekada nemaniau, kad taip lauksiu galerijų ir muziejų atidarymo. Ir nors bendras ūpas dėl užsitęsusio karantino kritęs, ateinantį savaitgalį tikrai planuoju jį kelti apsilankydama parodoje.

Keletas įžvalgų ir asmeninių patirčių – kodėl, kada ir kaip tai daryti su vaikais? Ruošdamasi laidai, išklausiau savo pokalbį su Mo muziejaus edukacinių projektų vadove Rima Povilionyte, įrašytą prieš dvejus metus. Skubantiems ar neturintiems galimybės dvidešimties minučių įrašui dalis jos pastebėjimų bus ir čia.

Trumpiausias atsakymas – kodėl verta su vaiku lankytis parodose – buvimas su tėvais vaikams patinka, o menas padeda geriau pažinti savo vaiką. Menas, ypač šiuolaikinis, neturi vienareikšmiškų atsakymų, bet kelia klausimus – kuriuos galime nagrinėti kartu su jau diskutuojančiais vaikais.

Ruošiantis į galeriją ar parodą labai svarbu pasiruošti – pagalvoti, kas patinka mano vaikui, ar jau turite patirčių ir jam įspūdį padariusių nutikimų, kuriuos galėtumėte priminti, o gal kaip tik – tai visai naujas dalykas jūsų šeimos gyvenime. Pirmi kartai irgi gali būti labai viliojantys.

Galima pasidomėti ir kokios pagalbos siūlo pati galerija – gal edukacijas, renginius, o gal turi specialius leidinius vaikams? Jei ne, rekomenduojama prigriebti iš namų bloknotą ir pieštuką – įspūdžiams fiksuoti.

Žinoma, svarbus ir amžius, todėl pabandžiau tolimesnį turinį sudėlioti į tris labai apibendrintas amžiaus kategorijas.

Ikimokyklinukas (0 – 6 metai)

Pradėti lankytis parodose galima visai su kūdikiu – ypač jei mama ir tėtis tai darydavo anksčiau ir tokio laiko leidimo yra pasiilgę. Vaikas vežimėlyje ar nešyklėje niekam netrukdys, dažna galerija turi vaiko kambarius jiems pažindyti ir pervystyti.

Su ūgtelėjusiu vaiku ir į parodą išsiruošus pirmus kartus labai svarbu supažindinti juos su taisyklėmis (augant jas tikrai dar teks priminti ne kartą). Rima laidoje išskyrė tris svarbiausias:

1. kalbėti, bet nerėkauti (didelėse erdvėse vaikams kartais smagu tai daryti);
2. eiti lėtai;
3. liesti kūrinius tik akimis, nes jie yra meno vertybės.

Apie paskutinę taisyklę galiu pridurti, kad parodų, o ir muziejų būna įvairių, gali nutikti, kad juose bus ir liečiamų eksponatų, bet pati esu patyrusi, kad vaikai gana ankstyvame amžiuje greitai prisitaiko. Kai Motiejui buvo treji – ketveri lankėmės Varšuvoje. Vieną dieną buvo interaktyviame Koperniko mokslo muziejuje, kuriame lieti, patiri ir išbandai visus eksponatus. O kitą dieną lankėmės nacionaliniame Varšuvos muziejuje, kur man būtinai reikėjo apžiūrėti laikiną ankstyvojo Italijos Renesanso meistrų parodą. Kiekviename iš aštuonių parodos kambarių buvę prižiūrėtojai net pašokdavo iš savo kėdžių pamatę Motiejaus didumą, matyt, galvodami apie pavojus. Bet, paaiškinus, jis labai greitai prisitaikė prie visai kitų žaidimo taisyklių ir net nebandė lakstyti, liesti ar kitaip kenkti jautriems meno kūriniams.

Taip pat, ruošiantis su ikimokylinuku, suaugusiesiems labai svarbu neturėti didelių lūkesčių (apžiūrėti visą parodą, praleisti parodoje pusdienį ar pan.) Suplanuotas smagumas gali nutrūkti po kelių minučių ar kelių apžiūrėtų paveikslų.

Ką veikti su ikimokyklinuku? Siūlau tris raktus:

1. Radybos – ieškoti paveiksluose spalvų (pvz. raudoni daiktai), formų (apvalūs), dydžių (didžiausias paveikslas, mažiausias žmogus).
2. Pojūčiai – ieškoti švelnių, kvapnių, skanių dalykų paveiksluose. Klausti, kokie garsai ar muzika skamba viename ar kitame paveiksle.
3. Vaizduotė ir istorijos – kviesti įsivaizduoti, ką jie čia darė, kas nutiko prieš tai ar po to?

Pradinukas (7 – 10 metų)

Su pradinukais į galeriją taip lengvai nenueisi – tai amžius, kai aš jau jungiu savo derybinius sugebėjimus, kad savaitgalio planuose su vaikais atsirastų laiko ir parodoms. Bandau surasti ir suprasti, kas mano vaikui patiktų – gal parodos tema, o gal kažkas jam itin mėgstamo po parodos? Kartais pavyksta suvilioti muziejaus parduotuve (ypač užsienio galerijose būna visokių smagių dalykėlių vaikams), kartais – skanėstais šalia esančioje kavinukėje, kartais užtenka pažado, kad grįžę gaminsim būtent jo mėgstamiausią patiekalą.

Su tokio amžiaus vaikais be mažesniesiems mano siūlomų veiklų jau galime ir daugiau kalbėtis.

Rima siūlė tris klausimus vaikui prie paveikslo, bet išties užtenka atsiminti pirmąjį, kad užkurtume diskusiją.:

1. Kas vyksta šiame paveiksle?
2. Ką tu matai, kad taip sakai?
3. Ką dar gali pasakyti?

Man atrodo, labai svarbu ne tik užduoti klausimą, bet ir išgirsti, ką vaikas sako, neprimesti savo matymo, nekritikuoti, nenuvertinti ir nenuneigti to, ką jis mato ir mąsto apie paveikslą. Meno patyrimas yra labai asmeniškas dalykas. Iš kitos pusės, gilesnis meno suvokimas ir patyrimas ateis tai darant dažniau, įgyjant daugiau patirties, todėl siūlau palikti tam erdvės.

Dar vienas raktas veiklai su pradinukais galerijoje – rinkimai. Kvieskime vaiką išsirinkti kūrinį, kuris jam gražiausias, kuris jį nustebino ar visai nepatiko. O tada grįžkime prie klausimo – o kas gi vyksta šiame paveiksle, kad tu taip manai ar tu taip jautiesi?

Beje, pradinuko žvilgsnyje jau gali atsirasti ir vertinimas – pvz. kad saulė ne tokios spalvos, ar tokio dangaus nebūna. Tai irgi tema pokalbiui ir suvokimo apie meninį pasaulio matymą didinimas.

Paauglys (10 – … m. )

Na, paauglį leisti laiką su tėvais parodoje neabejotinai gali būti sunku įkalbėti. Ypač, jei to nedarėte anksčiau. Esu ir aš savo dukras apgaudinėjusi – sakiau, einam parodysiu „stebuklingą mišką“ (buvau jau apžiūrėjusi ir taip pavadinau vieną iš Žilvino Kempino instaliacijų), ir, likus dvidešimčiai žingsnių iki galerijos, pasidaviau jų zyzimui („Mam, nu kur mes einam???“) ir pasakiau, kad einam į galeriją. Sulaukiu baisingo pasipiktinimo ir tik todėl, kad kartu ėjo ir Motiejus (kokių trejų metų tada), jos atbulomis kojomis į parodą nuėjo. Beje, ji visiems vaikams labai patiko. Būtent todėl vėliau jau turėjau ginklą įkalbinėdama kitiems apsilankymams.

Kaip ir mažesnį vaiką, menas padeda geriau pažinti ir savo paauglį – suprasti, kas jam svarbu, kokios vertybės jam skamba. Ir čia – taip pat labai svarbu girdėti, ką vaikas sako, nes jau su paaugusiais kyla pagunda vienu kartu jiems išaiškinti visas gyvenimo taisykles (bent jau man taip nutikdavo, kai dukros ėmė mažiau manęs klausyti – tada visomis progomis pripliusuodavau jų taip vadinamų „moralų“ – apie gyvenimą ir man svarbius dalykus).

Beje, paaugliai jau gali susidomėti ir audiogidu – jei galerija tokį turi, todėl visur, kur eidavau su tokio amžiaus dukromis, tokia galimybe naudojausi, net jei tai kainuodavo papildomai. Jie ne tik pasakojo įtraukiančias istorijas, bet ir mokė pastebėti svarbius, bet nebūtinai iš pirmo žvilgsnio pastebimus dalykus.

Baigdama, linkiu turiningo laiko su vaikais ir tikiuosi, kad savaitgalio planams pasvarstysite ir neseniai duris atvėrusias galerijas.

O jei nori daugiau įkvėpimo, prenumeruok naujienlaiškį: