Jei atvirai, patarimų nemėgstu. Nei klausytis, nei dalinti. Bet pati dažnai patenku į situacijas, kai manęs patarimų klausia – apie vaikus, kūrybiškumą – tai, su kuo dirbu, apie ką pati sau reflektuoju ir galiu dalintis patirtimi. Kartais paslystu – įjungiu pamokantį toną ir dėstau, lyg žinočiau geriau už kitus. Todėl kai savoje kasdienybėje gaunu iššūkį iš dalykų, kuriuos drąsiai ir garsiai propaguoju kitiems, greit nusileidžiu ant žemės ir jau be pamokančio tono noriu pasidalinti su jumis.

Šįkart – apie istorijų pasakojimą vaikams. Tik sutarkime, kad tai nebus 5 dalykai, dėl kurių verta pasakoti istorijas ar 10 istorijų pasakojimo vaikams naudų. Tai bus šviežia mano patirtis prasidėjusi mano sūnaus prašymu, atsigulus į lovą vakare:

– Mama, papasakok man istoriją.

– Apie ką?

– Nežinau, gali apie save.

„Aj, lengva“, pagalvojau, įkvėpiau, lyg norėdama pradėti ir … nežinojau nuo ko.

Tiesą sakant, kurti istorijas, pasirodo, man sekasi daug geriau, nei pasakoti apie save.

O gal čia veikia per stipri vidinės atrankos „kas pasakotina vaikui“ sistema? Dar nežinau, atsakymo ieškau. O istorijos reikia kasdien, todėl dalinuosi šviežia patirtimi.

Šio mėnesio pasakojimus galiu suskirstyti į tris kategorijas:

• Mano vaikystė, paauglystė ir „kaip susipažinau su tavo tėčiu“.
• Sesių vaikystė (šeimos gyvenimas iki Motiejaus).
• Paties Motiejaus atsiradimas – laukimas, susitikimas ir „kai tu buvai mažas“.

Ką istorijų pasakojimas duoda man?

• Priminimą, kad tai, kas buvo smagu man, gali būti smagu ir mano vaikui – buvimas kaime su pusbroliais ir pusseserėmis, kiemo draugų „chebra“, draugystės, kelionės.
• Galimybę pasakyti sūnui, koks jis ypatingas (kai pasakoju istorijas iš jo mažumo).
• Ramybę vakarais, nes Motiejus stengiasi atsigulti laiku, kad gautų „istorijos bilietą“. Jo iniciatyva atsirado ir „dviejų istorijų bilietas“, kai jis atsigula penkiomis minutėmis anksčiau. Buvo ir nesėkmių – kai užsižaidė ir susivėlino ir negavo „istorijos bilieto“. Ir labai nuliūdo. Todėl dabar pats seka laiką, ir nebezyzia dėl penkių minučių vėliau.
• Norą susitvarkyti fotografijų albumus – tai puikus istorijų priminimas ir vaizdinė medžiaga tuo pačiu.

Ką istorijų pasakojimas GALI duoti mano vaikui?

• Ryšį su manimi.
• Ryšį su seneliais, kurių niekada ir nesutiko (Motiejus turi tik dvi močiutes). Ir su dėde – mano broliu Edgaru – kurio nesutiko nė vienas mano vaikų.
• Supratimą, kad mama nėra tobula – jai ne viskas sekėsi vaikystėje (renkuosi pasakoti ir tokias istorijas), jai ne viskas sekasi ir mamystėje (kai bandžiau pergudrauti dukras, kad suvalgius žuvies, balete aukščiau kilnosis kojos arba kaip išrinkau Motiejui sporto būrelį, kuriame jis valandomis verkdavo, o aš buvau patikėjusi, kad taip reikia).
• Brolystės ir seserystės džiaugsmų, vargų ir naudų įvertinimą (kai pasakoju apie konfliktus su broliais ir suokalbius prieš tėvus).
• Platesnį akiratį ir supratimą, kaip pasikeitęs laikas.
• Vaizduotės ir empatijos augimą.

Jeigu vaikas istorijų neprašo – palaukčiau, kol paprašys. Arba pasiūlyčiau – kelionėje, pasivaikščiojime, laukiant, švelniai prigulus vakare: „Gal norėtum istorijos?“ Neužsigaučiau, jei nenorės, tai sėklai kartais reikia išbrinkti ir sudygti.

Kas svarbiausia – kad bus vaikų, kuriems neprireiks istorijų – nerasite laiko, intereso, tinkamų temų. Tokiu atveju raminu ir drąsinu – būdų būti su vaiku, kurti su juo ryšį yra begalės ir jūs tikrai tokių žinote. Arba sužinosite, jei tikrai norėsite.

Ir pabaigai – jaukas jūsų istorijoms:

• vaikystės kvapas ir /arba skonis
• geriausias vaikystės draugas
• pirmoji kelionė, kurią prisimenu
• oj, kaip griuvau!
• pamečiau!
• paklydau arba paklydom!
• geriausios atostogos
• vaikystės kaimas (arba miestas)
• geras ar piktas kaimynas
• pirmas mano gamintas patiekalas
• vaikystės žaidimai
• vaikystės sėkmės ir nesėkmės

Jei norite sekti naujienas ir gauti įkvėpimo kartą per mėnesį, prenumeruokite!