Motinystė be filtro

Esu pakankamai gera mama, nes …

Krisgtina Savickytė sūnus, ryšys

Kai namuose ima rūkti dūmai iš ausų, gelbsti pasivaikščiojimas. Šiandien minčių klausytis sunku, todėl ausyse BBC. Dažniausiai – apie moteris, mokslą, žmonių istorijas. Akiračiui, žinojimui, nusiraminimui.

Lyg tyčia – reportaže iššoka D. Winnicott vardas, mat, jau 50 metų praėjo nuo jo mirties, o sąvoka „pakankamai gera mama [tėvai]“ vis dar aktuali ir šiandien. Per pandemiją – gal net labiau, nes krūvis tėvams išaugęs dėl darbo ir namų įsipareigojimų derinimo, nuotolinio mokymosi iššūkių, laiko kartu, kuris lyg turėtų auginti ir didinti ryšį, tačiau sukuria ir papildomos trinties.

Prisimenu save, kai pirmąkart išgirdau šią frazę. Jau kokius penkerius metus buvau mama, žinia, iškart apdovanota dvigubai kai, dar nesibaigus studijoms LMTA, pasirinkau svarbiausią vaidmenį visam gyvenimui.

Kristina Savickytė dukros, motinystė

Tuo metu lankytos psichoterapijos metu, kur vis iššokdavo tobulumo siekio, mamos kaltės, disonanso tarp to, kokia mama norėčiau būti ir kokia esu, temos, terapeutė manęs paklausė: „Ar nesi girdėjusi apie Donald‘ą Winnicott‘ą?“ ir pasiūlė paprastą pratimą – pabaigti sakinį „Esu pakankamai gera mama, nes …“

Ir dabar pamenu tą pauzę, kuri mane ištiko ištarus pirmąją sakinio dalį ir bandant sugalvoti, kaip jį pabaigti. Mano pasaulėjautoje nebuvo “pakankamai geros”, buvo tik „tobula“, kurios neįmanoma pasiekti ir „bloga“, kuria dažniausiai jaučiausi. O „pakankamai gera“ leido paglostyti save už tuos šimtus ir tūkstančius mažų dalykų ir akimirkų, kai buvau geriausia, kokia gebėjau būti tą akimirką.

Tuomkart palengvėjo trumpam, bet dabar galiu pasakyti, kad kiekvienas manęs pakankamos (čia dar keblesnis reikalas – suvokti save, kaip pakankamą ne tik mamą, bet ir žmogų) prisiminimas nuramina. Nes vidinio žinojimo apie „pakankamai gerą mamą“ – trūksta ir dabar. Jis yra, daug stipresnis negu prieš 15 metų, bet kartais užtenka pavargus pakelti balsą, kai ima ir sugriūna iki pamatų.

Todėl priminimas svarbus. Kaip ir D. Winnicott‘o – anglų pediatro ir vaikų psihoanalitiko (1896 – 1971) – leidimas tėvams klysti, nes tik klystančių tėvų vaikai turi erdvės augti, patirti savarankiškumą, atrasti, kad vis tik ne jie yra pasaulio centras. Ir naminis „bardakėlis“, kuriame vaikui tenka palaukti, patirti nuobodulį, kartais net frustraciją, paruošia jį pasaulio ir gyvenimo „bardakėliui“, kuris ištinka mus kasdien.

Tad, mamos ir tėčio ryto meditacija ar vakaro apibendrinimas sau teprasideda žodžiais „Esu pakankamai geras mama/ tėtis, nes ….“

O man dabar pasidarė smalsu ir kitaip pabaigti sakinį – „Esu pakankamai gera mama, KAI …“

Ta proga eisiu įkvėpti pavasario oro, išpildydama pagrindinį „kai … – …kai rūpinuosi savimi“.

Jei nori įkvėpimo kūrybiškai kasdienybei, prenumeruok!

Please wait...

Ačiū už Jūsų registraciją!

Jei patiko, pasidalink ar spausk "patinka", ačiū!