Bent jau mano Motiejui šis klausimas vienas labiausiai nusibodusių per karantiną. Tada gudrauju, deruosi, kartais iškeliu ultimatumus – bent pusvalandis kasdien.
Tad, ir jūsų šeimos kasdienybei paįvairinti dalinuosi idėjomis ir įžvalgomis:
1. Planavimas – teprasideda anksčiau. Turėdami laisvą minutę namuose (gal net lietingą dieną, kai pasivaikščioti neleidžia oras), susėskite ir susirašykite pasivaikščiojimų NORŲ sąrašą. Labai svarbu, kad jame leistumėte nevaržomai svajoti sau ir vaikams – neapsiribokite tuo, kas tuoj pat įgyvendinama. Kai kurias nerealistiškas svajones gal realizuosite pekeltine prasme (pvz. pasivaikščiojimą džiunglėse iškeisit į pasivaikščiojimą MIESTO džiunglėse). Tokie norų sąrašai padeda sužinoti, kas įdomu ir smagu vaikams, pagal tai galite planuoti ateities pasivaikščiojimus bei laisvalaikio veiklas.
2. Kryptingas pasivaikščiojimas – susigalvokite pasivaikščiojimui konkretų tikslą – ieškosime mieste senovinių durų (galite net ir fotografuoti), dairysimės aukštyn ir skaičiuosime namų aukštus. Tokie tikslai žadina smalsųjį stebėtoją – kuris labai svarbus kūrybiškam žmogui auginti. Beje, žadinti galima ne tik stebėtoją, bet ir klausytoją (ypač tinkamas parke, miške), kai klausomės tylių ir garsių garsų. Taip pat ir uodėją – kuo kvepia miestas ar miškas? Nors savo gatvėje gyvenu jau daugiau nei penkerius metus, būtent per kryptingus karantino pasivaikščiojimus pamačiau namus, langus, duris, pro kuriuose anksčiau praeidavau nepastebėdama jų grožio ir ypatingumo.
3. Skruzdėliukų pasivaikščiojimas. Kadaise dalyvavau improvizacijos mokymuose, kur toks pasivaikščiojimas buvo viena iš namų užduočių. Jo esmė – vaikščioti po miestą ką nors sekant (aišku, tai reikia daryti taip, kad žmogus neįtartų ir nesugalvotų dėl jūsų sekimo imtis aktyvių veiksmų). Pavyzdžiui, pasirenkate moterį su raudonu šaliku ir laikydamiesi atstumo einate ten, kur ir ji. Keisti sekimo objektą galite tada, kada norisi – gal jis įlipo į autobusą, o gal įėjo į namą, o gal akis patraukė kitas – ryškesnis šalikas. Kai tai darau su Motiejumi, apsibrėžiam rajoną – už kurios gatvės jau nebeišeisim. Žemėlapį paprastai prižiūriu aš, ir kai prieiname savo rajono ribą, tiesiog susirandame kitą objektą. Šitas pasivaikščiojimas smagus ir parke – Bernardinų sode ribas gali sekti ir Motiejus ir ten tikrai lengva rasti vis kitą sekimo objektą. O kodėl skruzdėliukų? Juk esate matę skruzdėlyną – ten kiekviena skruzdėlė seka kitą ir sunku atsekti, kur yra sekos pradžia, o kur pabaiga.
4. Svarbi bet kokios kūrybinės veiklos dalis – refleksija – kai prie progos aptariate, kas pasivaikščiojime patiko, o kas nelabai, kas nusibodo, o ką dar skanu bandyti. Tik girdėkite vaikus ir kurkite palankią aplinką dalinimuisi bei atsivėrimui. Refleksija gali išsilieti ir mažesniųjų vaikų piešiniais – tikėtina, kad jie fiksuos tai, kas labiausiai įstrigo.
Tai gal vis tik pasivaikštom?
Su šypsena, Kristina
P.S. Jei nori kasmėnesinio įkvėpimo, prenumeruok naujienlaiškį: