Dovilė Zavedskaitė, scenos menų kritikė, „Teatro žurnalo“ vykdančioji redaktorė
Kristinos Savickytės interaktyvus kursas „Teatras kūdikiams“ skirtas vaikams iki dvejų metų. Kurso užsiėmimuose patenkama į tarpinę erdvę tarp teatro pasaulio ir edukacijos. Kad galėtume apibrėžti šią erdvę, turime suprasti, kuo skiriasi šios dvi kultūriškai įkrautos erdvės kūdikiams?
Bet kokiam amžiui skirto teatro spektaklis visų pirma yra meniškai apipavidalintas performatyvus laukas. Spektakliu vaikams siekiama sužadinti estetinį išgyvenimą, tam tikrą sensorinį stebuklą, patyrimo džiaugsmą, kuris neturi numatytos praktinės naudos. Toji nauda išryškėja ilgainiui, ji yra, tačiau spektaklis nėra kuriamas turint tikslą išlavinti vieną ir kitą vaiko įgūdį – veikiau sukurti vaiko, jo artimųjų ir aktorių bendrabūvį, kuriam būdingas pakylėtumas, sukeistinta atmosfera, konkrečiomis formomis, spalvomis, garsais, judesiais išreikšta meninė būtis. Bet kokio, daugiau ar mažiau interaktyvaus teatro aktorius visais atvejais išsaugo distanciją nuo savo žiūrovo: net jei tai monospektaklis, net jei jis neturi jokio rekvizito, net jei aktorius bendrauja betarpiškai – jo aktorinis laukas vis tiek yra nutolęs nuo žiūrovo lauko. Jis apčiuopiamai kitoks net tada, kai panaikinama ketvirtoji siena: aktoriui yra būdinga specifinė, nekasdieniška būsena. Svarbiausias teatro sukeliamas jausmas – kad įvyko tam tikra realybės transformacija.
Edukacija kūdikiams pasižymi distancijos nebuvimu – joje visi proceso dalyviai yra tame pačiame realybės suvokimo lygmenyje. Šiame procese išnyksta teatrinės paslapties ir estetiškai išreikšto atskiro, nepažįstamo pasaulio elementai. Atvirkščiai – čia skatinama kasdienybės, savumo, žaidimo atmosfera, o teatriniai elementai pasitelkiami kaip instrumentai. Jie nėra užsiėmimo esmė – tai daugiau įrankiai, pasitelkiami vaiko lavinimui. Čia nėra kuriamas autonomiškas meno kūrinys – tam tikri meniniai inkliuzai tiesiog atlieka funkcijas, yra naudojami tam tikru edukaciniu tikslu. Nors kūdikis patenka į jam svetimą, kitokį erdvėlaikį, tas erdvėlaikis niekuo neapsimeta – jis tiesiog yra, kaip yra poliklinikos, parduotuvės ar parko erdvėlaikis. O teatre visais atvejais kuriama fiktyvi realybė, turinti savus veikimo dėsnius, nebūtinai atitinkančius įprastą tikrovę.
Kristinos Savickytės interaktyvus kursas „Teatras kūdikiams“ turi tiek teatro, tiek edukacijos savybių. Šiam kursui nėra būdingas instrumentinis mąstymas – kiekvienas kūrėjos / edukatorės veiksmas yra ritualizuojamas, „apvelkamas“ daina, eilėraščiu, žaidinimu, judesiu. Iš jų visų susikuria specifinis globėjos / kultūrinio paveldo perdavėjos vaidmuo. Nors Kristina išsaugo be atstumo veikiančios užsiėmimo vedėjos būseną, vis dėlto jos buvimo nepavyktų įtalpinti į edukacinę formą: ji patenka į tarpinę esatį tarp turinčios tikslą edukatorės ir tam tikslui pasiekti iš kasdieniškos būties į performatyvią vis iškrentančios moters. Ši moteris atveria kultūrinius ir socialinius moteriško rūpesčio vaiku klodus: tai nėra išmoktas vaidmuo – tai giliai įkūnyta visoms mamoms suvokiama motiniška gelmė. Ją čia galima patirti kaip tam tikrą visą erdvę apimantį krūvį, mano jau minėtą teatrinį lauką, kuris praranda edukacijoms būdingą neutralumą. Per tą lauką teka skirtingose kartose ir tautose sukaupta išmintis – dainuojamos įvairių kultūrų dainos, sekamos skirtingų tautų pasakos. Čia išnyksta pramogos ir lavinimosi jausmas – vietoj jo aktyvuojasi kažkas didesnio, sunkiai nusakomo, daugiau juntamo kūnais. Lyg skirtingų kultūrų močiutės niūnuotų prie savo krosnių ir šulinių. Lyg į ratą sueitų Afrikos genčių moterys, pasirišusios kūdikius ant nugarų. Lyg paaiškėtų archetipinė lėlės, kamuolio ir barškučio reikšmė. Lyg pasirodyti kūdikiams suskristų pasaulio paukščiai, sueitų girių, džiunglių, vandens gyvūnai. Lyg čia ir dabar būtų rašomos sakmės vaikams, o mamos taptų „bėgančiomis su vilkais“.1
Kalbu apie didelę kultūrinio žinojimo perdavą. Tačiau esmė glūdi ne fakte, kad Kristina Savickytė savo užsiėmimams pasitelkia įvairiopą medžiagą, bet pačioje tos perdavos metu susikuriančioje atmosferoje: tai trūkinėjanti teatrinė atmosfera. Kartais užsiėmimo vedėja yra pasiekiama ir dabartiška, kartais – panirusi į eilėraščio, pasakos, dainos, žaidinimo estetiką. Tą panirimą galima atpažinti iš kūdikių dėmesio sutelkimo – jie suklūsta, tarsi pajutę, kad aplinka įsielektrino, pakito. Draugiškas elgesys virto stebuklingu pasakojimu, pasakotojas neturi dabarties tikrovei būdingų bruožų – jis jau kitas.
Kūdikiams pasakojimas nėra svarbus – bet koks siužetas jiems reikalingas tik tam, kad būtų ant ko suverti sensorinius poveikius, garso, lytėjimo, vaizdo patirtis. Kūdikis kaip žiūrovas bet kokią verbalinę informaciją suvokia kaip garsą, melodiją, ritmą, foną, jausmą, pojūtį – ne kaip prasminę liniją. Todėl jiems itin svarbios onomatopėjos (ištiktukai, jaustukai, šūkčiojimai, gyvūnų garsų pamėgdžiojimai, savitai įgarsinami veiksmai ar objektų judesiai), rimai ir ritmai, pasikartojimai, aliteracijos. Visa tai – performatyvaus teatro bruožai: čia svarbus ne linijinis pasakojimas ir jo semiotinis atpažinimas, o fenomenologinis patyrimas, kada reaguoju į tai, kas vyksta, visa savo būtimi. Kita vertus, yra mokslininkų, teigiančių, kad jau labai anksti vaikai vis dėlto pradeda reaguoti ir į siužetą – nors jie neseka jo linijiniu suvokimo būdu, vis dėlto jie pajunta siužeto lūžius, emocijos pasikeitimą, teminę dinamiką, kulminaciją, pabaigos jausmą.2 Teatre šie niuansai paryškinami muzikiniu, šviesos ar scenografijos pokyčiu, o aptariamuose užsiėmimuose viskas įvyksta grynai kalbiniame ir aktorinės būsenos lygmenyse.
Savickytės užsiėmimuose vaikas iki dvejų metų tarsi įsupamas į kalbinį audeklą – ne tam, kad jį suprastų, o tam, kad jame maudytųsi, gertų jį, patirtų kūniškai. Kiekvienas kalbinis darinys čia turi jį papildančią išraišką – gali būti išreikštas pirštų, plaštakų, rankų, kojų, kūno judesiais, balso moduliacijomis, darbu su įvairiausiais objektais, kurie įgauna personifikuotą arba tiesiog gyvybingą pavidalą. Ypač daug žaidimo su pačia kalba: kilimas čia virsta „kilimėliu, kilimuku, kilimaičiu“, o dėžė – „dėžele, dėžute, dėželaite“, sąmoningai kartojant visas priesagas šalia, kad skleistųsi kalbos harmonija ir muzikali prigimtis. Įdomu tai stebėti ne kaip edukacinį, o kaip teatrinį darinį; postdraminiame teatre tokios formų, nebūtinai siūlančių prasmę, tėkmės – daug.
„Teatro kūdikiams“ užsiėmimams nebūdinga viena labai svarbi teatro kūdikiams savybė – scenografija (kartu su šviesa) kaip kitos realybės sukūrimas. Darbas su objektais čia sukuria numanomą tikrovę, ją galima jausti, tačiau ji nėra vizuali, ji neperkelia kūdikio ar jo mamos į regimą kitokybę. Tačiau savita teatrinė funkcija atitenka Savickytės kūnui – kartais užsiėmimuose ji, sekdama pasaką, istorijos veikėjų fragmentus klijuojasi ant drabužių. Kūno reljefas akimirksniu tampa įdomus vaikams. Jie prieina prie jo kaip prie unikalaus geografinio kūrinio ir gali imti žaisti jo plotu, perkeldami veikėjus ar juos nusinešdami. Tai – itin performatyvi detalė, būdinga arba jaukiems mamiškiems žaidimams, arba žiūrovą provokuojantiems profesionaliems performansams.
Dar vienas svarbus teatro pačiai jauniausiai auditorijai niuansas – jiems reikalingas tikrumas. Aktorius turi veikti ne maskuodamas tai, ką jaučia giliai viduje, o paversdamas tą jausmą vienu iš savo veikimo scenoje išeities taškų. Kristinos Savickytės užsiėmimų pradžioje ir pabaigoje tiek pati edukatorė / aktorė, tiek tėvai / artimieji kviečiami pasidalinti tuo, su kuo atėjo. Šiuose ratuose nevengiama dalintis tiesa – kalbama ir ne pačiomis linksmiausiomis temomis, erdvėje legalizuojant tikrumą, nuoširdumą kaip vertybę.
Kitas reikšmingas darbo su ankstyvojo amžiaus vaikais momentas – asmeninis dėmesys3, akių kontaktas, prisilietimas, kontroliuojamas ar spontaniškas leidimas paliesti objektą tuo metu neliečiant kitiems. „Teatre kūdikiams“ asmeninis ryšys kuriamas viso užsiėmimo metu – į kūdikius kreipiamasi vardais, su jais sveikinamasi akis į akį, einant ratu jiems asmeniškai leidžiama belsti į dėžę, užsiėmimų eigoje vis skamba tai vienas, tai kitas vardas. Vaikai tampa visaverčiais beužgimstančios patirties veikėjais – tai įmanoma tik pažįstant vaikus, lankančius reguliarius užsiėmimus. Čia edukacinės veiklos modelis viršija teatro poveikį.
Kai teatrą patiria kūdikiai, jų reakcijos gali būti traktuojamos kaip tam tikra teatro kritikos ir refleksijos forma. Ne veltui rašantieji apie teatrą kūdikiams pirmiausia stebi ne savo reakcijas, o tikslinės auditorijos elgesį spektaklio metu. Stebint „Teatro kūdikiams“ dalyvius, galima išvesti kūdikių dėmesio valdymo abėcėlę: tai pasikartojimai, pasikeitimai, atradimai ir ryšys. Pasikartojantys ritualai, žaidinimai, dainelės suteikia saugumą, dažni veiklos pasikeitimai – prikausto dėmesį, kiekvienam pasakojimui pritaikytų skirtingų objektų atradimai įtraukia veikti. Gyvename individualizmo laikais, todėl dažnai esame linkę nuvertinti ryšio su bendruomene vertę. Tačiau buvimas „Teatro kūdikiams“ bendruomenės atmosferoje mažam žmogui evoliuciškai yra itin reikšminga patirtis – tai saugus, stimuliuojantis mikropasaulis, įtvirtinamas ritualais, galimybe stebėti vienas kito veiksmus ir reakcijas, išpildomas integruojant motiniškąjį – aukštesnio registro, dainingą, įvairiai moduliuojamą – balsą.
„Teatre kūdikiams“ dera edukaciniai ir teatriniai dėmenys. Vis dėlto drauge čia vyksta kažkas svarbesnio, nei vaiko lavinimas ir vaidmens kūrimas. Lyg į ratą būtų susirinkę visokio amžiaus žmonės ir mitologinės, pasakiškos būtybės.